Paskutines savaites, kurdama šį bei tą naujo savo karjeroje (spoiler alert) kovoju su nemaža vidine "komisija". "Tu negali", "čia ne tau", "čia labai sunku", "o kas jeigu", "tu neturi to, ko reikia". Pažįstami veikėjai?
Prieš keletą savaičių Youtube pasirodė ilgai lauktas Project Ice Man filmas (nuoroda komentare, įspėju, pradėjus žiūrėti - bus sunku sustot). Filmas apie iš pažiūros niekuo neišskirtinį vyruką Anders Hofman Laursen, kuris sugalvojo pabaigsiąs Iron Man - Antarktyje. Jo įkvėpimas kilo būtent po pokalbio su vienu "patarėjų", kuris jam pasakė, kad perplaukti 4km lediniame vandenyje neįmanoma. "Patarėjas" aišku, ne iš pykčio, bet iš savosios realybės nustatė tokias ribas. O pykčio pagautas Anders įrodė, jog tai įmanoma. Kartu kviesdamas mus galvoti apie tai, ką kalbame su žmonėmis aplink mus, ir suprasti, kiek įtakos daro mūsų žodžiai. Palaikyti kitus, išklausyti, neblokuoti svajonių ir minčių.
Dievaži ne viena ašara riedėjo skruostais žiūrint šią dokumentiką.
Grįžtu atgal į savo mokyklos laikus, kai gerokai peraugusiai ir dar savo kūno gerai nevaldančiai į paauglystę besiritančiai mergaitei choreografijos mokytoja pasakė, kad šokėjos iš manęs nebus. Guess what, aktų salėje manęs mokytoja nebematė, o tik šiais metais pradėjau dėti primus labai nedrąsius žingsnius ar net prisileisti mintį, kad galėčiau pasimokyti šokti, juk gali būti smagu. Toumet tiek drąsos neturėjau, kad įrodyčiau mokytojai kitaip. Šiandien šoku, gal net dažniau nei reikėtų - į naujas patirtis ir iššūkius. Dabar jau turiu tos drąsos, tad moku atsispirti nuo šlaito, tačiau ar tie žodžiai padeda kelyje? Greičiausiai ne.
Vakar bekalbant su kolege, dalinomės bendra aistra ir požiūriu į atrankas. Ir vėl užkabinome temą, kaip svarbu ir šioje srityje duoti tą pozityvų grįžtamąjį ryšį žmogui. Ir kaip žodžiai gydo ar žeidžia. Kai atrankose pastebėti talentai sužino apie tai, jog nepaisant to, jog atrankoje nepavyko, jų talentas nuostabus - jie nudžiunga. Toks grįžtamasis ryšys augina.
Noriu pakviesti atkreipti dėmesį nuo savo LinkedIn bačkos, į tai, kiek daug mūsų žodžiai reiškia kitiems. Kaip tai, ką sakome ne tik kolegoms, bet ir savo draugams, artimiesiams ar pažįstamiems gali žeisti arba padėti. Tie, kas veiklūs, daro dalykus, kurių akys žiba, eina beprotišką kelionę, žino, kad ji susideda ne tik iš drąsos, ryžto, sėkmės ir talento. Kartu ir dvejonių, baimių, abejonių, sunkių dienų. Ir nors Anders supyko, ir iš pykčio įvykdė iš pažiūros neįmanomą misiją, kiek mūsų padeda šalin savo svajones ir planus dėl kito žmogaus pasaulėžiūros ribų?
Padėkime ir kitiems siekti savo svajonių ir ieškokime išeičių bei galimybių įdomiam, gražiam ir spalvotam gyvenimui. Reikia tiek nedaug 😉 🤞